-Sausis
“Knygos puslapiai srūva lipnia smala ar spindi šviesa? Šį klausimą išgirstu dažnai, šis dualumas Sausį lydį nuolat. Visgi „Kur tada buvo tavo Dievas?“ talpinčiau į tą lentyną, kurioje knaisiojasi ieškantys vilties, tie kurie išalkę minčių ir veiksmų pokyčio, stovintys ant pasirinkimų slenksčio. Šis kūrinys nesikėsins įskaudinti, nedraskys užgijusių žaizdų, ne atims, o duos. Ši transformacijų kelionė vyko metus, iš jų bent 300 dienų šypsojausi lyg mažas vaikas, kuriam viskas nauja – tiek cukraus vata, šuns kailio švelnumas, tiek motinos kvapas.
Tikiu, kad šis dienoraštis pasufleruos, kur slypi raktas nuo pirmų durų, vedančių į ilgą savęs pažinimo kelią. Dalinuosi trumpa ištrauka, vienu iš ingridientų, skatinančių pokyčius:
„Nors ir priklausantys tai pačiai dvikojų žinduolių klasei, homo sapiens patinas ir patelė gerokai skiriasi. Kadaise, panašu dėl fizinių parametrų, vyras tapo atsakingas už urvo surentimą, grobio sumedžiojimą bei saugumą. Laikui bėgant tobulino įrankius, technikas, strategijas, kol kažkur giliai įsirašė nuolatinis bėgimas priekin, progresu dabar įvardinamas. Kuomet genties vyrai medžiojo žvėris ar degino kaimyninio miesto uostą, moterys prižiūrėjo kiekvieną ūkio milimetrą ir gyvenimui ruošė vaikus. Sistemino verbalines promočių patirtis bei žinias, vadino jas tradicijomis, pagal tai auklėjo mažylius, kurstė vertybių aukurus. Pasaulis be moterų kėsintųsi tapti chaosu, pasaulis be vyrų – archajiškai apsnūstų.
Žmogus – bendruomeninis gyvūnas, savąjį potencialą geriausiai atskleidžiantis poroje. Ko vertas mūsų individualumas, jei neturime gaujos, šeimos į kurią kas vakarą taip norisi sugrįžti.
Tamsieji amžiai atriekė didžiulį šioje žemėje man skirto laiko gabalą, tačiau galiausiai kontrolę praradęs laivas tėškėsi į krantą. Čia radau tą, kuri žolelėmis išplaus kiekvieną mirtiną žaizdą, sūpuos dailiausius vaikus ir dainomis jaukins vilkus. Dviese tobulėjama šviesos greičiu.“
LabasDepresija 